Veislės istorija
Kernterjerų veislė yra gana sena ir priklauso grupei šunų, apibūdintų kaip terjerai (lotyniškai žodis terra reiškia žemę). Kernterjerai nėra dirbtinai išvesta veislė – jie vystėsi natūraliai daugiau kaip šimtą metų Škotijos šiaurės ir šiaurės vakarų aukštumose bei vakarų salose. Jų protėviai medžiodavo ūdras, lapes, barsukus, žiurkes ir kitus graužikus. Kernterjerus laikė ir didelių dvarų savininkai, ir ūkininkai.
1910 m. po didelių diskusijų ir ginčų dėl veislės vardo galų gale buvo sutarta veislę pavadinti dabartiniu kernterjero vardu, atsižvelgus į šių šunų elgseną. Angliškai žodis „cairn“ reiškia memorialinę piramidę iš akmenų. Krūvos akmenų salose žymėjo senovės romėnų kareivių kapus, ilgainiui jos apaugo krūmais, gervuogėmis ir peraugo į uolas. Šios uolos tapo idealiomis vietomis, tinkamomis ūdroms ir kitiems graužikams veistis. Tai buvo vietovė, kur mažas šuo galėjo panaudoti savo įgūdžius. Taip mažasis terjeras virto kernterjeru.
1911 m. buvo sudarytas Kernterjerų veislės standartas, vėliau tapęs pagrindu dabartiniam Standartui, pagal kurį kernterjerai yra vertinami šiandieninėse šunų parodose.
Daugelį metų kernterjerai ir Vakarų Škotijos baltieji terjerai buvo kryžminami. 1924 m. lapkričio 24 d. Britų šunininkystės klubas priėmė sprendimą, kad nuo 1925 m. sausio 1 d. šios dvi veislės yra skirtingos ir negali būti kryžminamos. Taigi šiandien kernterjerai ir Vakarų Škotijos baltieji terjerai turi atskirus standartus, įrodančius individualumą.
Kernterjero charakteristika
Kernterjeras yra nuostabus mažas šuo. Niekas, kas veisia ir augina kernterjerus, negali paneigti fakto, kad tai šuo, kupinas entuziazmo, užsispyrimo ir drąsos, netgi turintis intelektą. Jo charakteris apskritai yra vienas iš patikimumo ir stabilumo pavyzdžių.
Jau 1877 m. žurnale „Badger“ buvo rašoma, kad kernterjerų veislės šuo yra narsus, bebaimis, nebijantis sunkumų, mėgstantis žaisti, protingas ir linksmas.
Kernterjeras yra pasiruošęs aiškintis santykius su daug didesniais ir stipresniais gyvūnais, negu yra pats. Kad ir mažas, jis niekada nerodo jokio bailumo ar drovumo ženklo.
Kernterjeras yra žavus, kompaktiško didžio, aktyvus, visada pasiruošęs ką nors nuveikti. Jei jūs ieškote pasyvaus kambarinio šuniuko, kernterjeras jums netiks.
Kernterjeras yra labai pastovaus charakterio ir greitai prisitaiko prie savo šeimininkų gyvenimo būdo, nesvarbu, kur gyventų – dideliame užmiesčio name ar mažame miesto bute.
Kernterjeras visada pasiryžęs išdykauti su vaikais ar patogiai susiriesti ant sofos poilsio. Kernterjeras yra visapusiškas šuo, didelis žmonių draugas, mėgstantis įtikti. Geriau iš anksto parodyti, kas yra namų šeimininkas, nes jis greitai gali perimti vadovavimą.
Kernterjerui reikia žmogaus draugystės, todėl šis šuo neturi būti paliktas vienas ilgą laiką. Jis sveikins jus entuziastingai, net jeigu jūs buvote tik trumpai išvykęs.
Jei planuojate įsigyti kernterjerą, jūs turite žinoti, kad šios veislės šunims reikia tam tikros priežiūros. Priežiūra bus didesnė palyginti su trumpaplaukiu šunimi, bet daug mažesnė, negu kad reikia prižiūrėti Škotijos ar Vakarų Škotijos baltuosius terjerus.
Kaip ir dauguma terjerų, taip ir kernterjerai yra labai sveiki šunys. Žinoma, kernterjerai nėra visiškai saugūs nuo ligų. Potencialus savininkas, pirkdamas šuniuką, būtinai turi pasidomėti, ar šuniuko giminės linijoje nebuvo kokių nors sveikatos sutrikimų.
Veislės standartas
Kiekvienai šuns veislei būtinas standartas. Jis savotiškas orientyras veislininkams, siekiantiems savo šunų tobulumo. Pagal standartą mes matome, ko reikia konkrečios veislės šunims. Kernterjero standartą sudarė kompetentinga specialistų grupė – veislės pradininkai – 1911 m. spalio mėn. renginyje, kurį surengė Britų šunininkystės klubas Edinburge, šiaurės Britanijos viešbutyje. Originalus Kernterjero standartas, išskyrus nežymius pakeitimus, išliko iki šių dienų.
Kernterjero priežiūra
Pastatykite šunį kuo aukščiau, geriausiai ant stalo, kad jums nereikėtų lankstytis. Apžiūrėkite jo kailį, pašukuokite šepečiu ar šukomis, patikrinkite dantis, kūną, letenas ir nagus. Kernterjeras nesišeria, jo kailio nereikia dažnai plauti. Tačiau tai nereiškia, kad jo nereikia prižiūrėti. Nors šuo nesišeria, jo seną (negyvą) plauką reikia išpešioti, kartu su seno plauko šaknimi yra pašalinamas purvas, riebalai. Jeigu šuo išsitepliojo (taip tikrai pasitaikys), jį reikia išprausti apie +35˚ C temperatūros vandenyje. Jeigu šuo labai purvinas, galima naudoti šampūną, skirtą šunims.
Kailio pešiojimas (trimming)
Kernterjerai laukinėje gamtoje savo kalį apipešiodavo bėgiodami aplink krūmus ir siaurais tarpekliais. Šiandien kernterjeras neturi tokios galimybės, todėl žmogus turi jo kailį prižiūrėti ir negyvą plauką išpešti. Nereikia išgyventi ir manyti, kad pešiojant šuo yra kankinamas. Šuniui tai tikrai nėra skausminga procedūra. Pešiojama dviem pirštų galiukais arba specialiomis šukomis, ištraukiant po nedidelį kailio kuokštą. Jei jūsų kernterjeras dalyvauja šunų parodose, jo kailį reikia išpešioti maždaug kas 6–8 savaites, jeigu nedalyvauja – užtenka du kartus per metus. Tai gali padaryti kailio dailinimo specialistas, bet pravartu mokėti ir pačiam šeimininkui.
